Nuo vaikystės mėgstu judėti, o pastaraisiais metais vis labiau ir labiau atrandu „improvizacines“ šakas, mokančias įsiklausyti ir išreikšti tai, kas nori būti išreikšta. Fizinis kūno ir judesio pasaulis remiasi kai kuriais tais pačiais principais, kaip ir psichinis bei dvasinis pasauliai. Mums reikalinga atrama, bet į ją arba drąsiai remiamės, kad judėtume, arba kimbamės, bijodami nukristi. Kai judėdami jaučiame savo ašį, judesys tampa daug sklandesnis ir „centruotas“. Kai įsiklausome ir nespaudžiame savęs, galime atrasti „savaiminį“ judesį, praktiškai nereikalaujantį pastangų, bet suteikiantį daug džiaugsmo. Šių ir panašių principų tyrinėjimas fiziniame pasaulyje dažnai suteikia daug įžvalgų ir kitoms gyvenimo sritims. Jei nemokame klausytis kasdienybėje, dažniausiai tai jaučiasi ir šokyje. Ir priešingai – kai šokdami vis labiau išmokstame būti jautrūs, tas jautrumas dažnai persikelia (bent jau jei patys to norime) ir į kasdienybę.
Šiais principais pagrįsti kai kurie mano vedami seminarai, kuriuose tyrinėjame jungtis tarp fizinio ir psichinio pasaulio ir sugrįždami prie savo kūniškumo, jį pamildami ir lavindami, atrandame daugiau pusiausvyros ir psichiniame bei dvasiniame pasauliuose. Dirbdami su erdve ir judesiu, tyrinėjame, kaip kuriame ir ardome ribas, ir pastebime, kad pats tyrinėjimas jau keičia mūsų ribų kūrimo įpročius… Po fizinių pratimų vykstantys aptarimai ir rašymo užduotys padeda susieti pratimuose atrastus dalykus su gyvenimu.
Užsiiminėju ir kontaktine improvizacija (KI). Tai šiuolaikinio šokio forma, kurioje daug dėmesio skiriama judėjimo principų tyrinėjimui ir taikymui šokyje, mokomasi pilniau būti „čia ir dabar“, jaučiant save ir šokio partnerį, reaguoti į nuolat kintančią dabarties situaciją. Kontaktinė improvizacija suteikia daug vidinės laisvės pojūčio, moko jautrumo, ryžtingumo, lavina reakciją, lankstumą, greitį ir tvirtumą.