Apie gydančius pokalbius vaizduotėje

Donatas Noreika

 

 

“Na gerai, nieko nesakysiu… Bet jau koktu man nuo tų tavo priekaištų, nepasitenkinimo, surūgimo!.. Visą laiką kas nors negerai! Neįtiksi… Problemų ieškojimo specialistė!.. Aš vis bandau gražiai – prisitaikyti, būti geras, bet jau baigiasi kantrybė…“

„Vėl tu įlindęs į kompiuterį!.. Darbe visą dieną ir dar su viršvalandžiais, o parėjęs namo va – dar savais reikalais!.. Aš visą dieną su vaiku, tai bent vakare galėtų perimti, duoti man atsikvėpti. Ir dar nepasakyk, nepaliesk – šiaušiasi –trukdau, mat, jo ramybę!..“

Retas nepažįsta jausmo, kai nuo viduje verdančių jausmų tampame panašūs į katilus. Kai sunkiai besitvardome, nes atrodo, kad artimas žmogus tyčia mus erzina ar visą laiką yra nepatenkintas… Teisybė, turime skirtingus dangčių naudojimo įpročius, ir vieni vidinį viralą užvožiame dar jam tik pradėjus virti (bet rizikuojame susikurti kažką, graužiantį mus iš vidaus), kiti daug greičiau imame putoti ir lietis per kraštus. Bet jausmas visiems nemalonus. Ir visi atrandame savo kelius, kaip su tuo nemalonumu tvarkytis.

Blogiausia, kad neigiamus jausmus dažniausiai kelia svarbūs santykiai. O svarbūs santykiai dažnai būna ilgalaikiai, todėl ir mūsų reakcijos juose – “įsisenėjusios”. Jei mus erzina šeimos narys ar bendradarbis, po ilgesnio ar trumpesnio bendravimo laiko susiformuojame įprastus reagavimo būdus, kuriuos patys sunkiai bepastebime, o dar sunkiau galime pakeisti. Štai tada ir prireikia nuoširdaus noro vis dėlto atkakliai stengtis keistis, o ne tik kaltinti, ir – ko nors, kas atneštų šviežumo į santykius. Tokia atšviežinančia priemone ir gali tapti vaizduotės metodai.

Vaizduotės metodai suteikia unikalią galimybę „pakeisti perspektyvą” ir taip įveikti įsitvirtinusią neigiamų reakcijų “dominantę”, išmokti priimti kylančius jausmus ir pamatyti kitas situacijos puses.

Pirmasis žingsnis yra išsakyti ir pripažinti savo jausmus. Kol tai nėra padaryta, mes didele dalimi esame akli ir bejėgiai, nes patys tiksliai nežinome, kaip mus veikia sunkumus keliantis reiškinys. Nepripažinti, kažkur viduje „uždaryti“ jausmai yra linkę kauptis ir stiprėti. O tokia savyje nešiojama „bomba“ trukdo santykiuose būti spontaniškam ir jautriam. Jei aš pykstu ant žmogaus, bet nenoriu, kad jis tai žinotų, daug energijos sunaudosiu tam pykčiui slėpti. O kol eikvosiu energiją pykčiui slėpti, vėl negalėsiu būti jautrus ir atidus, vadinasi – vėl negalėsiu įsiklausyti į partnerį…

Jausmų išsakymo ir pripažinimo terapinė galia tebėra gana paslaptinga ir tiksliaisiais metodais dar mažai tyrinėta, tačiau praktikoje taikoma nuo seniausių laikų. Kai kažkas manęs nuoširdžiai klauso ir aš galiu jo padedamas išdrįsti pažvelgti į savo vidų – net ir ten, kur atrodo baisu ir nešvaru, – kartais įvyksta kažkas panašaus į stebuklą. Ateina jausmas, kad „viskas susidėlioja į vietas“. Pasidaro šviesu ir gera. Atgimsta viltis. Jei kuris nors skaitytojas jaučiasi nieko panašaus nepatyręs, nuoširdžiai linkime rasti žmogų, kuris padėtų išgyventi šį stebuklą.

Jausmus išsakyti galima įvairiai, tačiau geriau juos kokiu nors būdu išreikšti išoriškai, o ne tik “mąstyti” apie jausmus. Turbūt tiesiausias ir paprasčiausias būdas yra realybėje pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikime. Nuoširdus pokalbis su mokančiu ir norinčiu išklausyti žmogumi yra neįkainojama dovana neigiamų jausmų prisikaupusiam žmogui. Kartais vien žodžių neužtenka. Stipriau, ypač kai kuriems žmonėms, veikia išraiška piešimu, muzika ar vaidyba ar kitokios nežodinės formos. Taip pat kartais neturime su kuo pasikalbėti. Tuomet tinka dienoraščio rašymas ar pasikalbėjimas su savimi. Išsikalbėjimas vaizduotėje yra dar viena, mažiau įprasta, tačiau nemažiau veiksminga alternatyva. Patirtis rodo, kad pokalbis su įsivaizduojamu žmogumi veikia ne mažiau terapiškai negu realus pokalbis.

Pokalbiui vaizduotėje pirmiausia pasirenkame žmogų, kuriuo pasitikime. Tai gali būti realus arba išgalvotas žmogus. Vaizduotėje susitinkame su juo ir išsakome jam savo jausmus. Išsakome kuo konkrečiau ir išsamiau, neapsiribodami bendrais jausmų įvardinimais, o kalbėdami apie konkrečiose situacijose kylančius konkrečius jausmus. Tokį pokalbį galime kartoti kiek norime kartų.

Pokalbis vaizduotėje gali būti atliekamas balsu. Ištarti žodžiai veikia stipriau ir kartais nustebina patį kalbantįjį. Ypač pokalbis balsu tinka psichoterapijos seanso metu. Tuomet pokalbis su įsivaizduojamu žmogumi, palaikant profesionaliam ir nuoširdžiam specialistui, sukuria unikalią galimybę giliai išgyventi santykį ir iškart jį aptarti. Tačiau galima kalbėti ir mintyse. Šiuo atveju svarbu jausmus išsakyti kuo konkrečiau, nelikti ties „apytikslėmis“ mintimis.

Tikriausiai realus susitikimas, kai žinome, kad visa tai tikra, kai branginame tai, kad mums svarbus žmogus skyrė mūsų pokalbiui laiko, kai gali dalyvauti visi jutimai, turi savo nepakeičiamų privalumų. Tačiau ir pokalbis vaizduotėje išsaugo visus svarbiausius elementus, būtinus jausmų pripažinimui. Juk ne pašnekovas (kuris šiuo atveju yra tik įsivaizduojamas) išsprendžia mūsų problemas. Problemos tvarkytis pradeda tada, kai nuoširdžiai pažvelgiame į savo vidų ir pripažįstame, kaip mus veikia vienas ar kitas žmogus ar situacija. Tam reikia mūsų pačių drąsos, o pašnekovas tik padeda. Įsivaizduojamas pašnekovas turi net savo privalumų. Jį galima pasikviesti bet kada ir nemokamai. Jis niekur neskubės ir tikrai mūsų klausys. Jei tik mes patys būsime tam atviri.

Sprendžiant santykių problemas, vaizduotėje galima kalbėtis ne tik su „etatiniu geru klausytoju“, bet būtent su tuo žmogumi, su kuriuo norime tobulinti santykius. Šiuo atveju vaizduotėje susitinkame su žmogumi, su kuriuo santykiai yra problemiški, išsakome savo jausmus ir klausome, ką tas žmogus atsako ar kaip reaguoja. Galima po to pokalbį tęsti ir pasidalinti jausmais, kilusiais po pašnekovo reakcijos. Pateikiame pasidalijimo jausmais vaizduotėje pavyzdį:

Man sunku rasti žodžius, kad išsakyčiau tai, ką jaučiu… Be to neįprasta, o kažkiek gal ir kvaila atrodo kalbėtis su įsivaizduojama tavimi, kai galėtume pakalbėti realiai… Bet kai bandome kalbėtis, dažniausiai nejučiomis pereiname prie priekaištų, kaltinimo, o tai, kas svarbiausia, taip ir lieka nepasakyta… Dabar, kai įsivaizduoju tave, tu atrodai truputį nustebusi, bet ir nuoširdžiai klausanti, ką aš noriu pasakyti. Taip, dabar suprantu, kad gal ir aš retai kviečiu tave atviram pokalbiui ir pats jam nusiteikiu… O aš tenoriu pasidalinti, kad dažnai būnu pasimetęs ir nerandu, kaip suderinti visus savo norus ir dėmesį šeimai. Taip, dažnai pasižadu, bet nepadarau… Pats dėl to jaučiuosi kaltas, bet kai tu man primeni mano pažadus, aš jau bijau vėl skubėti žadėti, todėl nutariu geriau pasigilinti į tai, kaip atsitiko, kad šįkart taip pasielgiau. O tu tuos mano svarstymus interpretuoji kaip išsisukinėjimą… Tada aš supykstu. Man pradeda atrodyti, kad tu tyčia duri ten, kur man skauda. Ir aš duriu atgal… O iš tiesų man taip rūpi tu ir mūsų vaikai, tik aš kartais nerandu, kaip prie jūsų prieiti… Taip pat kartais pavargstu, ir džiaugiuosi, kai galiu bent trumpam atsitraukti. Taip, kad ir pažvejoti. Bet atrodo, kad mano norą pabūti atskirai nuo šeimos, tu suvoki kaip ženklą, kad „man nesvarbu“. Gal aš aiškiai ir nesu išsakęs, kuo man svarbi ir ką man duoda žvejyba?.. Juk ne žuvys čia svarbiausia… “

Pokalbių vaizduotėje metu svarbu išsakyti jausmus, o ne kritiką, pamokymus ar aptarinėti situacijos detales. Jausmų išsakymas padeda išjudinti užsistovėjusius santykių „ledus“. Po šios patirties klientai dažnai sako, kad ne tik giliau supranta savo jausmus (pvz. pripažįsta, kad yra įsižeidę), bet ir naujai pamato pašnekovo jausmus. Pvz.: „niekada negalvojau, kad ir jam gali būti liūdna, ir kad jį gali trikdyti mano nuolatinis kalbėjimas…“. Toks pokalbis leidžia pereiti nuo vengimo ir formalaus bendravimo, kurie dažnai vyrauja problemiškuose santykiuose, prie tiesaus ir nuoširdaus dalijimosi jausmais. Po šio žingsnio dažnai pradedame geriau suprasti ne tik savo, bet ir santykių partnerio jausmus.

Klausant savo pašnekovo svarbu „leisti iškilti“ jo reakcijoms ir žodžiams, o ne „įdėti į jo lūpas“ iš anksto paruoštus atsakymus. Tik taip išvengsime „jau žinomų“ atsakymų. Tai, kad kartais vaizduotėje „savaime iškyla“ tai, kas mus pačius nustebina, galbūt skamba paslaptingai, bet tame nėra nieko mistiško. Bet kokius santykius sudaro daugybė atspalvių, aspektų, prieskonių. Sąmoningai ne į visus juos atkreipiame dėmesį, bet vis tiek esame pastebėję. Į pokalbį vaizduotėje einame ramiai ir nuoširdžiai nusiteikę, o tokia aplinka leidžia tyrinėti tai, kam nebuvome atviri įtampos būsenoje. Vaizduotėje kuriame saugią aplinką, kurioje esame pasiruošę priimti net ir mažus, anksčiau nepastebėtus dalykus.

Jei atsakymo iš pašnekovo negauname, svarbu ramiai tai priimti. Taip gali būti dėl to, kad patys dar nesame atsakymui pasiruošę. Jei ne tiek išsakome jausmus, kiek puolame, kritikuojame arba iš anksto „žinome“ atsakymą, pašnekovo tiesiog negirdėsime. Vaizduotėje dažnai tai patiriame taip, kad pašnekovo nepavyksta ryškiai įsivaizduoti, jis būna nusisukęs arba nekalba su mumis. Atsakymai ateina tik tada, kai esame jiems atviri.

Kokiu būdu veikia pokalbiai vaizduotėje? Be jau plačiai aptartos jausmų įvardinimo ir pripažinimo svarbos, galima paminėti dar kelis dalykus. Išsakydami jausmus vaizduotėje, suteikiame formą tam, kas iki šiol buvo neapibrėžta ir ne iki galo pažinta. Kai jau yra forma, su ja galima atlikti veiksmus, be to, apčiuopiami dalykai ne taip gąsdina. Net jei įsižeidimas, kurį savyje atradau kalbėdamas vaizduotėje, man yra nemalonus, šis jausmas jau konkretus, todėl aš galiu su juo kažką daryti (eiti atleidimo link?).

Vaizduotė leidžia „pažiūrėti kitu kampu“ į lyg ir jau gerai pažįstamus reiškinius. Veikiami neigiamų jausmų, reiškinius matome siaurai, bet tiesiog nebesugebame pamatyti kitaip. Vaizduotėje jaučiamės kitaip negu realybėje (pavyzdžiui, kitaip jaučiame savo kūną, nes jis fiziškai nedalyvauja), todėl dažniausiai natūraliai, net nedėdami tam specialių pastangų, ir reiškinius pamatome kitaip, naujai. Subjektyviai tai paprastai ir jaučiame kaip „naujai pamatomus“ dalykus, „susidėliojimą į vietas“, „ryšių suvokimą“ tarp to, ko anksčiau nesiejome.

Pokalbiai vaizduotėje nepakeičia kito žmogaus, bet padeda geriau suprasti ir priimti mūsų pačių jausmus ir požiūrį, o būtent tai paprastai ir yra svarbiausia siekiant teigiamų pokyčių santykiuose. Pokyčiai ateina tada, kai įveikiame savimeilę, nuoširdžiai įsiklausome ir užtenkame kūrybiškumo lanksčiai pažiūrėti į situaciją. Pavyzdžiui, net jei bendrauti tenka su tikrai sunkiai sukalbamu žmogumi, kai suvokiame savo galimybes rinktis net ir šioje situacijoje, paprastai santykiai kelia mažiau neigiamų jausmų. Šiems pasirinkimams pamatyti ir yra labai tinkama vaizduotė. Paradoksalu, bet įsivaizduojami pokalbiai dažnai padeda pamatyti tai, ko nematome realybėje.

 

Atgal