Kvietimas kurti

Donatas Noreika

 

Turiu laisvą vakarą. Ką nuveikti? Atsidarau internetą ir dairausi, kas šiandien vyksta mieste. Man padeda daugybė renginius aprašančių portalų. Galiu rinktis pagal renginio tipą, datą, net kainą. Patogu. Į renginių portalus dabar užeinu beveik kasdien – susipažįstu, kas vyksta mieste, ir patogiai išsirenku, kur nueiti. Tai puiku. To kartais reikia – po darbo tiesiog išeiti ir atsipalaiduoti… Tačiau šiandien to nenoriu. Užteks vartoti. Noriu sukurti kažką pats. Išjungiu internetą ir imuosi šio straipsnio.

Pradedu rinkti mintis. Noriu parašyti apie kūrybą. Apie tai, kas vyksta mūsų galvose kuriant ir kodėl taip retai kuriame. Prisimenu, kaip aš pats jaučiuosi kurdamas. Daug kartų esu pajutęs didžiulį džiaugsmą ką nors sukūręs… Tas džiaugsmas kažkoks kitoks negu, pavyzdžiui, gerai praleidus vakarėlį. Jis kažkoks… skaidresnis, bet ir ilgiau tęsiasi. Kol kuriu, dažnai kone prakaituoju – nebūna lengva, – bet po to apima šviesus džiugesys, kuriuo norisi dalintis. Kuris suteikia energijos. Kurį pajunta ir žmonės šalia manęs.

Kurdamas aš pradedu kitaip matyti pasaulį. Giliau, subtiliau. Pomėgis fotografuoti pravalo akis. Imu pastebėti perspektyvas, spalvų žaismus, subtilias veido išraiškas, kurių iki fotografavimo nepastebėdavau. Pradėjęs rašyti, daug labiau jaučiu skaitomus tekstus – kaip vieno autoriaus žodžiai tiesiog nuplukdina, skatina žavėtis, o kito – erzina ir klampina. Dažniau paimprovizavus virtuvėje, man pasidaro įdomūs visų ragaujamų valgių skoniai. Mėgaujuosi subtiliais jų skirtumais. Kai kuriu, man keičiasi ir pasaulis aplink. Jis tampa turtingesnis.

Tačiau kurti ne visada lengva. Tik retai kūrinys pagauna ir nuneša – tereikia jį išpildyti. Dažnai man reikia kažką sukurti (pvz. gavau užsakymą), bet Mūza tuo metu atostogauja… Dažnai aš turiu puikią pradinę idėją, bet nerandu, kaip ją išreikšti. Dažnai ištisos dienos eina šuniui ant uodegos, o aš dėl to tik spjaudausi…

Vis dėlto, kai kuriu, visada nejučiomis prisiimu atsakomybę. Mano pasaulio svorio centras grįžta į mane. Pradedu galvoti, ką šiandien galiu padaryti. Ką – ką gi – šiandien norėčiau atnešti į pasaulį? Tai nejučiomis keičia ne tik mano požiūrį į meną, bet ir į visą gyvenimą. Juk gyvenimas daug kuo panašus į meno kūrinį… Jei aš pats manau, kad savo gyvenimą kuriu, imu galvoti, kokio aš jo norėčiau. Kokios krypties imtis (o tam verta išsiaiškinti, kam aš gabiausias)? Ką noriu pasakyti savo kūriniu? Kokia jame bus nuotaika? Ar kūrinys su šiomis spalvomis netaps pernelyg saldus? O toks – per daug „rėkiantis“? Ar aš nepradėjau aklai kopijuoti kitų? Galiausiai – ar aš pats patenkintas savo kūriniu?

Gyvenime, kaip ir mene, pastebiu, kad kartais skrendu, o kartais „nesikuria“ – Mūza sėdi atokiai, žiūri į mane ir dar šaiposi… Tokiomis akimirkomis geriausia tiesiog išlaukti. Bet kai kuriasi – kurti pasiraitojus rankoves. Be kūrybos mes kurti. Kurkim.

 

2011 08 10

 

Atgal