Donatas Noreika
Saviugda – įvairialypis ir niekada nesibaigiantis procesas. Vaizduotės panaudojimas saviugdai, apie kurį čia kalbėsime – vienas fragmentas šiame paveiksle. Vaizduotė padeda būti lankstesniems ir įveikti užstrigimą, kai ilgą laiką negalime pakeisti to, kuo esame nepatenkinti. Vaizduotė padeda susikurti ir palaikyti įkvepiančią viziją, kuri suteikia gyvenimui kryptį. Vaizduotė padeda pamatyti galimybes ir klaidas, kurių iš įprasto žiūrėjimo kampo nebematome. Pradėkime nuo siūlomos žingsnių sekos. Čia aptariame pratimą, kurį pavadinau „Dubleris“, nes jame panaudojamas kito žmogaus vaizdinys.
- Įvardinu savybę, kurią noriu tobulinti. Pvz. produktyvumas, komunikabilumas.
- Pasirenku žmogų (galima ir kelis), kuris turi tą savybę, kurios man trūksta. Tai bus man pavyzdys, herojus iš kurio galėsiu pasimokyti. Kuo pavyzdys realesnis, tuo geriau. Jei mane dominančią savybę turi žmogus, kurį gerai pažįstu, galima pasimokyti iš jo. Jei man tinkančio žmogaus nerandu tarp savo pažįstamų, galiu rinktis man žinomą garsų žmogų, kino personažą ar tiesiog vaizduotėje susikurti norimą žmogų.
- Pasirenku situaciją, kurioje būtų svarbi mane dominanti savybė. Pvz. eilinė darbo diena, kai reikia kompiuteriu dirbti gana nuobodžius darbus. Įsivaizduoju, kaip toje situacijoje elgiasi mano pasirinktas herojus. Įsižiūriu ir įsijaučiu į tai, kaip tas herojus elgiasi ir kaip jaučiasi.
- Įsivaizduoju save toje situacijoje. Galima prieš tai įsivaizduoti pokalbį su savo herojumi, kurio metu herojus pasidalina savo patirtimi ir duoda man patarimų. Pradėti galima nuo „tolimų“ ir lengvų situacijų. Pvz. lengviau būna įsivaizduoti save, jau turintį norimą savybę, kažkur tolimoje erdvėje ir laike. Sunkiau tokioje situacijoje, kurioje aš buvau pvz. šiandien ir man sunkiai sekėsi. Po “tolimų“ situacijų įsivaizdavimo svarbu artėti prie kasdienybėje dažnų situacijų.
- Įgyvendinu viziją realybėje. Svarbu, kad svajonės ne toltų nuo realybės, o padėtų ją tobulinti. Todėl geriausia nuolat derinti įsivaizdavimą ir patikrinimą realybėje.
- Įvertinu patirtį. Nesmerkiu savęs jei sunkiai pavyko. Pasidžiaugiu jei bent maždaug pavyko. Pagalvoju, ko galiu pasimokyti.
Čia pateiki žingsniai – tik vienas iš daugelio galimų būdų taikyti vaizduotę. Šiuo atveju panaudojame kito žmogaus vaizdinį. Jis gali padėti pamatyti, kaip esamoje situacijoje galima elgtis kitaip negu įprasta man.
Svarbu nors kiek plačiau pakomentuoti pirmąjį žingsnį. Kad galėčiau produktyviai pasirinkti tobulintiną savybę, jau reikia nemažos savianalizės. Jei savybę įvardinsiu paviršutiniškai, gerai jos nepažindamas, mano saviugdos tikslai gali būti nerealistiški ir neproduktyvūs. Kiekviena stipriai išreikšta būdo savybė paprastai būna vienose situacijose žalinga, bet kitose naudinga. Tai, kad man būdinga ši savybė, turi savo istoriją. Todėl nors šį etapą šiame aprašyme tik trumpai įvardiname, iš tiesų tai jau yra ilgas kelias. Jį nueiti padeda savianalizė, psichoterapija, taip pat ir savęs pažinimui skirti vaizduotės pratimai, kuriuos aprašome šiame straipsnelyje.
Iš pirmo žvilgsnio čia aprašytas procesas gali pasirodyti ilgas ir sudėtingas (tiek daug žingsnių! O pratimą dar reikėtų daug kartų kartoti…). Ir iš tiesų – kol neturėsiu įgūdžių, įsivaizduoti tobulesnį save gali sektis gana sunkiai ar, kas dar realiau – „tingėsis“ įsivaizduoti. Tačiau su laiku atsiras įgūdis pajusti ir įsivaizduoti, kad aš galiu būti įvairus – kartais darbštus, kartais tinginys, kartais malonus, kartais piktas… Vaizduotė padeda pamatyti, kad galiu rinktis, koks būsiu.
Saviugda kalba apie nuolatines pastangas tobulinti save. Gyvenimas panašus į stovėjimą ant žemyn besileidžiančio eskalatoriaus. Turime nuolat lipti aukštyn, kad bent nežemėtumėme. Galime sparčiau palipti ir po to pailsėti. Galime tolygiai ramiai kilti. Pagal skonį. Bet svarbu nuolat augti ir sąmoningai augti, kad bent išliktumėme tame pačiame lygyje. Augalams augti išeina savaime. Žmogaus gi prigimtis tokia, kad jis turi sąmoningai tai daryti. Bent kartas nuo karto tempti save už plaukų iš pelkės, kaip tai darė Miunhauzenas. Anot jo, „Kiekvienas žmogus ne tik gali, bet privalo kartas nuo karto pats save traukti iš pelkės“.
„Grūdinimasis“ vaizduotėje. Dar šiek tiek apie kitą saviugdos ir savęs pažinimo žingsnį – savęs įsivaizdavimą sunkiose situacijose. Čia taikome „spontaniškąją“ (atvirąją, receptyviąją, priimančiąją) vaizduotę, kai vaizduotėje sukuriame aplinkybes (situaciją) ir „įdedame“ save į tas aplinkybes, kad pažintume sau būdingas reakcijas. „Leidžiame iškilti“ mūsų veiksmams ir su jais susijusiems jausmams. Tai leidžia pažinti save – kaip aš elgčiausi ir jausčiausi tokioje situacijoje?
Įsivaizduoti verta situacijas, kurios mus kažkiek gąsdina, ar kurioms jaučiamės esą prastai pasiruošę. Tai gali būti netikėta rimta liga, artimojo mirtis ar labiau kasdienės situacijos, pvz. konfliktas su šeimos nariu ar įkyri bendradarbė. Nors nebūtinai šios situacijos mums atsitiks, bet nuo jų niekas ir nesame apsaugoti. Jei pasiruošime iš anksto, sunkumus galėsime sutikti ramiau ir konstruktyviau. Tai panašu į skiepus. Vakcina paskatina organizmą pradėti gaminti antikūnus, kurie padėtų organizmui išgyventi realaus užkrato atveju. Nebūtinai vėjaraupiai mus iš tiesų užpuls. Bet jei užpultų, po vakcinacijos mūsų organizmas jau yra pasiruošęs pats apsisaugoti nuo šios ligos.
Tiesa, šį pratimą siūlytume taikyti atsargiai. Jei jūs pats ar jūsų klientas ir taip turi daug baimių, tikrai neverta dar ieškoti galimų grėsmių. Pratimas tinka gerai besijaučiant ir norint dar labiau sustiprėti. Kaip ir grūdinantis – ne laikas grūdintis kai prastai jaučiamės.
Gali iškilti klausimas: ar neužtenka knygų ir filmų? Juk ir jų dėka nusikeliame į įvairias situacijas, iš kurių galime pasimokyti. Geros knygos ir filmai taip pat yra labai naudingi. Jie „pagauna“ mūsų vaizduotę, mes iš dalies, susitapatiname su veikėjais ir patiriame tai, ką patiria jie. Tačiau, kadangi veikėjus stebime „iš šono“, dažniausiai susitapatiname tik maža dalimi. Tokiu atveju tai ir lieka tik įdomi vaizduotės kelionė, prasiblaškymas, geriausiu atveju – paskatinimas pamąstyti svarbiomis temomis[1].
Skirtingai nuo filmų ir knygų, vaizduotės pratimų atveju situacijose dalyvaujame pirmu asmeniu (aš atlieku veiksmus, reaguoju į poveikius ir patiriu jausmus), ir tai padeda labiau visybiškai išgyventi situacijas (dalyvaujant jausmams ir kūno pojūčiams) bei susieti išgyvenimus su savo kasdiene tikrove.
[1] Beje, manoma, kad knygos šiuo požiūriu labiau įtraukia ir lavina vaizduotę negu filmai. Knygose turinys pateikiamas tekstu, tad tam, kad „pamatytume“ ir pajustume aprašomus įvykius, turime įjungti savo vaizduotę. Filmai gi tiesiogiai veikia mūsų regą ir klausą, todėl vaizduotėje „kurti“ įvykių nebereikia.